Savanorystės istorijos: pirmieji trys Ūlos mėnesiai Ispanijoje
Esu Ūla ir jau daugiau nei 3 mėnesius savanoriauju su Europos Solidarumo Korpuso (ESK) programa Alziroje, Ispanijoje. Mano savanorystė iš viso truks 9 mėnesius, todėl praėjus trečdaliui viso savanorystės laikotarpio jaučiu, jog dabar yra tinkamas metas apžvelgti tai, kas įvyko per pastaruosius mėnesius.
Savanorystė buvo sprendimas, kurį priėmiau, nes norėjau save išmušti iš komforto zonos ir pamatyti, kaip sugebėsiu išgyventi užsienyje. Dar besimokydama mokykloje pradėjau rimtai svarstyti apie studijas užsienyje, bet prieš tai norėjau tvirtai įsitikinti, jog sugebėsiu prisitaikyti prie svetimos aplinkos, kultūros ir žmonių. Gyvenimas ir savanoriavimas Ispanijoje man davė galimybę tai padaryti.
Į Ispaniją atvykau spalio mėn. pradžioje ir nuo pat atvykimo susipažinau su skirtingu kraštovaizdžiu ir kultūra. Pamačiau kalnus, jūrą, palmes bei patyriau visiškai kitokį klimatą. Jau antrąją savaitę kartu su kitais savanoriais stebėjome Día de la Comunidad Valenciana (liet. Valensijiečių bendruomenės diena) šventę ir kaip ispanai atvirai didžiuojasi savo tiek nacionaliniu, tiek regioniniu identitetu. Leisdama laiką su ispanais pastebėjau jų ekstravertiškumą, atsipalaidavimą ir (kai kuriais atvejais) skirtingus įpročius. Net ir dabar kartais atrodo keista, jog jie vakarienę valgo taip vėlai.
Adaptacinį laikotarpį užbaigė spalio pabaigoje vykę įvadiniai mokymai, kurie yra privalomi visiems ESK savanoriams. Į juos susirinko savanoriai iš viso Valensijos regiono, todėl gavau galimybę susipažinti su kitais savanoriais, jų istorijomis ir savanorystės projektais. Mane ypač nustebino tai, jog tų mokymų metu susipažinau su dviem merginomis iš Brazilijos ir Ekvadoro! Tai man buvo gyvas įrodymas, jog ESK programa duoda galimybę save realizuoti ir išbandyti žmonėms iš įvairiausių pasaulio kraštų.
Lapkritis buvo išskirtinis tuo, jog tai buvo turbūt pirmas lapkritis mano gyvenime, kai nejaučiau didelio liūdesio ar nuovargio dėl saulės trūkumo. Labai aiškiai prisimenu, kaip Lietuvoje lapkritis visada yra šaltas ir tamsus, bet Ispanijoje jis yra visiškai skirtingas. Daug daugiau saulės ir šilumos, kurie turi milžinišką įtaką tavo nuotaikai ir motyvacijai.
Iš lapkričio prisimenu ir vieną įvykį, kai mano savanorystės koordinatorius mane ir kitą savanorę pakvietė pakalbėti ispaniškai apie savanorystę ir gyvenimą Ispanijoje gyvai prieš panašiai 30-ies žmonių auditoriją. Turėjome 2-3 dienas tam pasiruošti ir viskas sėkmingai pavyko, bet tai buvo visiškas išlipimas iš komforto zonos. Tą patį mėnesį kartu pradėjau jausti, kad savanorystė įgavo daug greitesnį tempą ir pagaliau tvirtai suvokiau savo, kaip savanorės, paskirtį. Prieš tai dažnai pasitaikydavo, jog mane ir kitą savanorę, dirbančią kartu su manimi, prisimindavo vieną dieną, pamiršdavo kitą ir tai nuolatos kartodavosi. Nuo lapkričio vidurio jau reguliariai gauname užduotis, kurios atitinka mūsų abiejų stipriąsias sritis.
Tai ką aš ten veikiu? Darbuojuosi mane priėmusios organizacijos, IDEA Alzira, ofise ir esu ES projektų departamento dalis. Pagrinde mano užduotys yra susijusios su komunikacija ir viešinimu, todėl didelė dalis mano laiko yra paskirta grafiniam dizainui, tekstų redagavimui bei socialinių tinklų kuravimui. Tai yra sritis, kurioje jau prieš atvykdama į Ispaniją turėjau patirties, todėl džiaugiuosi, jog ji čia irgi praverčia. Savanorystėje mane džiugina ir tai, jog yra vietos ir mano idėjoms, todėl nuo lapkričio iki dabar užsiimu ESK savanorių, gyvenančių Alziroje, pristatymu ir tai darau per interviu formatą.
Gruodis buvo dar vienas įdomus mėnesis, nes jo pradžioje kartu su Valensijos universiteto studentais ir kitu aktyviu jaunimu išvykau į 2 dienų trukmės kelionę į pačiame Valensijos regiono pakraštyje esantį nedidelį Camporrobles miestelį. Šio miestelio gyventojai jau panašiai 3 m. protestuoja tam, jog būtų atkurtas tiesioginis susisiekimas traukiniu iki Valensijos. Man tai buvo dar vienas atvejis, kai nusprendžiau save išmušti iš komforto zonos. Buvo įdomu prisijungti prie vietinės bendruomenės protesto, susipažinti kaip seniau buvęs traukinys jungė skirtingus žmones bei atsidurti visiškai ispaniškoje aplinkoje. Taip! Per tas 2 dienas buvau vienintelė užsienietė visoje grupėje, bet net ir per kalbos barjerį man visa patirtis labai patiko.
Taip pat, gyvenant užsienyje Kalėdas ir Naujuosius Metus švęsti nėra lengva, bet šiuo atveju neleidau liūdesiui savęs nugalėti. Atradau pakankamai įdomų dalyką, jog per Kūčias galima išnaudoti laiką ir aplankyti galerijas ar muziejus. Galvojau, jog tai daro nedidelė dalis žmonių, bet mane šiek tiek nustebino, jog gruodžio 24 d. jų buvo visai nemažai. Ir taip, čia yra rekomendacija šį straipsnį skaitantiems žmonėms!
Šie 3 mėn. Ispanijoje mane stipriai paaugino kaip žmogų ir asmenybę. Turiu pripažinti, kad gyventi užsienyje nėra lengva ir net man kartais trūkdavo ir trūksta lietuvių kalbos, lietuviškumo punktualumo ir atsakingumo ar net normaliai užsidarančių langų. Vis dėlto, savanorystė man duoda galimybę kitaip pažiūrėti į save, savo aplinkinius, konfliktų sprendimą bei kultūrinius skirtumus. Aišku, dar liko 6 savanorystės mėnesiai, todėl bus įdomu ką jie man duos, ką dar išmoksiu, sutiksiu ar patirsiu.
Savanorystės istorijos: Justės laikas Portugalijoje
Prieš žiemos šventes Justė baigė savo savanorystės misiją ir grįžo namo iš šiltos Portugalijos. Ką ji veikė, kaip jai sekėsi ir su kokiomis mintimis ji grįžo – kviečiame paskaityti! O taip pat Justė siunčia įkvepiančią žinutę tiems, kas dar svarsto ir dvejoja, ar ryžtis savanorystei: Beveik metai praleisti savanoriaujant Portugalijoje man buvo kupini naujų įspūdžių, davė galimybę pažinti kitą kultūrą, užmegzti ryšius su naujais žmonėmis. Nors teko susidurti ir su iššūkiais, kalbos barjeru, tačiau tikiu, kad ši patirtis yra neįkainojamas laikas pamatyti, kaip gyvena kiti žmonės, duoti sau laiko tyrinėti, atrasti naujus pomėgius ir geriau save pažinti. Galėčiau daugiau pasakoti apie savo patirtį, bet nuoširdžiai rekomenduoju išbandyti savanorystę patiems, ypač tiems žmonėms, kurie šiuo metu jaučiasi pasimetę, neapsisprendę ką norėtų veikti gyvenime ir svarsto apie galimybę išvykti savanoriauti. Galbūt tai bus geriausias sprendimas gyvenime!
Kaip pati radai savanorystę ir apsisprendei iškeliauti?
Savanorystę radau European Solidarity Corps puslapyje. Apie svetainę žinojau, nes jau seniau domėjausi šia galimybe savanoriauti ir buvau dalyvavusi „Socialinio veiksmo“ susitikime, kur buvo pristatyta apie savanoriavimo galimybes ir pristatytos kitų žmonių patirtys. Apsisprendžiau iškeliauti, nes jau seniai norėjau savanoriauti užsienyje, taip pat man tiko projekto sąlygos. Jaučiau, kad tai tinkamas laikas, nes norėjau pokyčių, pradėjo trūkti prasmės, iššūkių. Norėjosi išbandyti save darbe su vaikais, o šis projektas ir buvo susijęs su darbu su vaikais. Taip pat labai norėjosi išvykti ir pagyventi šalyje, kurioje niekada nesu buvusi, kur daug saulės ir šilumos, norėjosi šiek tiek padaryti pauzę, labiau įsiklausyti į save ir geriau suprasti, ko man iš tikrųjų norisi, kas man patinka, turėti daugiau laiko apgalvoti, ką noriu veikti ateityje.
Papasakok projektą, kuriame dalyvavai.
Mano projektas yra apie vaikų ir paauglių, kurie yra iš pažeidžiamos socialinės aplinkos atskirties mažinimą, įsitraukimo didinimą, naudojant neformalų ugdymą, organizuojant veiklas, rūpinantis jų užimtumu. Organizacija skatina jaunų žmonių tarptautinius mainus, dalyvauja mugėse, kur mes, savanoriai, taip pat turėjome galimybę papasakoti apie savo patirtį ir įkvėpti kitus išvykti savanoriauti su European Solidarity Corps programa.
Ką tu ten veikei?
Mano vaidmuo yra labiau pagalbinis: padėti mažesniems vaikams padaryti namų darbus, pasiimti vaikus iš mokyklos, būti su jais, prižiūrėti kol jie žaidžia, kartu su jais užsiimti veiklomis. Yra galimybė įgyvendinti savo idėjas su vaikais, prisidėti prie veiklų organizavimo, idėjų generavimo.
Portugalijoje praleidai beveik metus. Kas padėjo išgyventi kilusius sunkumus, namų ilgesį, kultūrinį šoką?
Išgyventi sunkumus, namų ilgesį ir kultūrinį šoką padėjo kiti savanoriai, kurie buvo tokioje pačioje situacijoje. Būdavo lengviau pasidalinant su kitais apie savo sunkumus, taip pat matant ir girdint, kad mūsų problemos labai panašios. Taip pat man padėjo savo minčių, jausmų išrašymas popieriuje. Padėjo užsiėmimas įvairia veikla laisvu nuo savanorystės laiku, neužsisėdėjimas, o laisvo laiko išnaudojimas susipažįstant su miesteliu bei aplinkinėm vietom.
Kokių įžvalgų ši patirtis davė apie kitus ir apie save pačią?
Gavau naujų įžvalgų apie vaikus, darbą su jais, kaip jiems svarbu rodyti dėmesį ir meilę, kad realiai tai yra tai ko jiems tereikia iš mūsų savanorių ir tai galima padaryti be kalbos. Kad svarbus iniciatyvumas, svarbu prie jų prieiti ir rodyti susidomėjimą ir tai gali padėti užmegzti ryšį. Pažinau skirtingų žmonių iš įvairių kultūrų, aplinkų. Įsitikinau, kaip svarbu būti pažeidžiamu ir atviru, kad tai turbūt geriausiai padeda užmegzti ryšį su kitais žmonėmis, suartėti. Taip pat atradau, kaip skiriasi darbas kitoje kultūroje, kaip svarbu yra kalbėtis apie iškilusias problemas.
Apie save supratau, kad esu patikima, kad gana lengvai pelnau žmonių pasitikėjimą, kad galiu užmegzti ryšį su vaikais, net ir esant kalbos barjerui. Tai leido suprasti, kad norėčiau dirbti su vaikais, jiems padėti ir toliau. Taip pat supratau, kad ateityje norėčiau dirbti su NGO organizacijomis, kad man patinka prasminga veikla. Supratau, kad reikalui esant galiu pastovėti už save, pasitvirtinau sau, koks man svarbus yra teisingumo jausmas, sąžiningumas.
Ar būtum norėjusi ką nors projekte pakeisti?
Būčiau norėjosi anksčiau pradėti kalbėti apie iškilusius sunkumus, problemas su atsakingais darbuotojais. Daugiau nieko nebūčiau norėjusi pakeisti.
Kaip įgyta patirtis tau pasitarnaus ateity?
Manau, kad įgyta patirtis padės išbūti neapibrėžtose situacijose, nes savanoriaudama susidūriau su daug neapibrėžtumo, pradžioje buvo sunku atrasti savo vietą, susigaudyti, kaip galiu padėti, kaip turėčiau elgtis. Taip pat padės dirbant su vaikais, nes atėjo įžvalgų apie darbą su jais, dirbant komandoje, nes turėjau progų dirbti komandoje ir suprasti, kas yra svarbu. Taip pat patirtis padės spręsti problemas, kylant nesutarimams.
Savanorystės istorijos: Karolis ir jo pasaulio pažinimas savanorystėje
Savanoris keliautojas Karolis, neseniai baigė trumpalaikę Europos Solidarumo Korpuso programos savanorystę Prancūzijoje, o kitąmet leisis ir į ilgalaikį projektą Islandijoje. „Visose kelionėse ieškau kur savanoriaut, nes keliaut savanoriaujant yra visiškai kitokia patirtis, nei tiesiog keliaut atostogoms„, dalinasi Karolis.
Papasakok apie save ir kaip atradai keliones.
Nuo paauglystes išsikrausčiau gyventi į Angliją, gyvenau 8 metus Londone, ir supratau, kad miesto gyvenimas man nebetarnauja, pradėjau jaustis ten įstrigęs, tai sugalvojau lėkti lauk iš ten, ir 2018 metais prasidėjo mano kelionės. Išsikrausčiau į Škotijos kalnus, susiradau darbelį virtuvėj mažam miestely, ir pradėjau taupyti kelionėms po pasaulį. Gyvenant tame miestely apsuptam kalnų ir jūros labai atsigavau ir supratau, kad tokios vietos man iš tikrųjų labiausiai tinka. Per šitą kelionių laikotarpį dažniausiai grįžtu ten apie 2-6 mėnesius, susitaupau, tada grįžtu namo į Lietuvą aplankyti šeimos, kartais pasilieku ilgiau padėti seneliams su ūkiu. Tada sugalvoju sau kažkokią kelionės idėją, nusiperku bilietą į vieną pusę ir lekiu keliaut/savanoriaut.
Kaip atrodė tavo veiklos Prancūzijoje, Initiative et Développement Citoyen organizacijoje?
Veikla čia labai idomi. Mokinomės auginti grybus, filmavom mini domumentinius, praktikavom ekologišką gyvenimo būdą, taip pat kiekvieną savaitę važiavom į vietinį turgelį, kuris gal labiau primena savaitinį festivalį, kuriame savo receptu kepam tuos grybus ir labai sėkmingai juos pardavinėjom. Tikrai labai įdomi patirtis, daug įspūdžių, labai gražu. Savaitgaliais žygiavom sau po kalnus, maudėmės karštuose upeliuose. Pasaka.
Kuo savanorystė praturtina keliautojišką gyvenimo būdą?
Visose kelionėse ieškau, kur savanoriaut, nes keliaut savanoriaujant yra visiškai kitokia patirtis, nei tiesiog keliaut atostogoms. Savanoriai užsienyje gyvena tarp vietinių, apsupti kitokios kultūros, priverčia matyt gyvenimą iš jų perspektyvos ir tai turi labai daug naudos. Kartais atsiduriu projekte, kur žmonės turi labai nedaug, bet yra labai laimingi, tai gyvenant tarp jų, pamatai, kas iš tikrųjų atneša tą laimę, ir tai nėra karštas dušas ar patogi lova, o vakarienė kartu su visais aplink stalą, gyvūnų maitinimas, laužas po žvaigždėm, darbas dėl kažkokio gero tikslo kartu su kitais savanoriais ar vietiniais, ir visokie smulkūs paprasti dalykėliai. Naujos patirtys taip pat suteikia mums daugiau pasitikėjimo savim ir padeda atrasti kas mums iš tikrųjų labai patinka. Taip savanoriaujant supratau, kad labai noriu pradėti savo projektą. Idealiausiai – mano senelių ūkyje, priimti savanorius is skirtingų šalių ir dalintis kultūra, sukurti kažką paprasto ir įdomaus, gyventi su gamta. Taigi daugiausia projektų, kuriuose dalyvauju, yra susiję su ekologišku gyvenimo būdu, su ūkiu, permakultūros principais. Dabar Italijoj mokinuos apie statybą ir namo restauravimą. Prancūzijoje norėjau patirti gyvenimą savanorių kolektyve palei ESK programa, nes daugiausia savanorysčių rasdavau per Workaway platforma. Taip pat labai sudomino grybų auginimas is kavos tirščių atliekų. Tai yra nuostabus būdas auginti savo maistą, panaudojant tirščius, kuriuos po to galima panaudoti kompostui. Nepanaudoti tirščiai taip pat išmeta metano dujų, kurios skatina klimato kaitą. Savanoriavau su besikeičiančia savanorių komanda is įvairių šalių, tai mokiaus ne tik apie prancūzų kultūrą ir maistą. Buvo labai smagu. Žinoma, gyvenant bendruomenėj yra ir šiokių tokių sunkumų, reikia daug komunikuoti, kad visi darbai būtų atlikti, išlenda visokiausios problemos, bet iš visų išspręstų problemų mes visi tobulėjam, tai tikrai verta patirtis.
Ar būna sunku susitaikyti su namų ilgesiu, kultūriniu šoku?
Kalbant apie namu ilgesį, man tai nėra didelė problema. Man užtenka aplankyti savo šeimą, pabūti kelias savaites kartu ir vėl keliauti. Dabar grįžtu į Lietuvą po 2 kartus per metus ir pilnai užtenka. Dėl kultūros šoko, kuo daugiau keliauji, tuo mažiau jis jaučiasi. Europoje kultūra daugiau mažiau panaši, palyginus su Azija ar Afrika, tad tikrai dėl to siūlau nesibaimint. Kartais, žinoma, atsiras šiokių tokių sunkumų, bet su atvira komunikacija tokios problemos tikrai nesunkiai išsprendžiamos. Keliaujant svarbiausia būti atviram pasikeitimams ir tikrai nebus sunku.
Pasidalink įsimintiniausia savanorystės istorija.
Įsimintiniausia savanorytės istorija turbūt bus is Nepalo, savanoriaujant ekologiškam kolektyve džiunglėse, auginant ryžius, lankant vietinę mokyklą ir bendraujant su vaikais angliškai. Viskas nuo A iki Z apie gyvenimą toje vietoje buvo kitaip. Gyvenom labai paprastose trobelėse, vietiniai visada mus kalbindavo, siūlydavo ateiti pas juos, vaišindavo visokiausiais skanumynais, nors patys daug neturėjo, bet buvo labai laimingi. Mums tekdavo valgyti ryžius su daržovėm 3 kartus per dieną. Darbas su ryžiais buvo rankomis, o ne su traktorium, mėtydavomės iš purvo, eidavom maudytis į upę, kurioje vandens ateina atsigerti tigrai, raganosiai ir plaukiodavo krokodilai. Ten praleidau 6 savaites. Buvo labai sunku palikti tą vietą.
Koordinuojame organizacijas, dirbančias socialinėje, ekologinėje, aplinkosaugos, žmogaus teisių, sporto, jaunimo, paveldosaugos, kultūrinėje, IT, švietimo ir kitose srityse.
