Savanorystės istorijos: didžiausia pamoka, kurią išmokau tik „Arkoje“ – esi svarbus toks, koks esi.

Mano vardas Ieva ir aš jau 10-tą mėnesį savanoriauju „Arkos” bendruomenėje,
Belgijoje. Galbūt daugeliui bus negirdėta kas toji „Arka”, o prieš maždaug metus
tai buvo dar labai toli ir nuo manęs. Bet tai tapo gražiausia mano gyvenimo
patirtimi, apvertusia aukštyn kojom mano pasaulį. Pasinerti į būtent šią savanorystę
neplanavau, tačiau mano gyvenime susiklostė tam tikros aplinkybės ir aš sau
pasakiau – dabar arba niekada. Giliai širdyje visuomet nešiojausi norą išbandyti
savanorystę užsienyje, o ypač „knietėjo” sužinoti, ką reiškia gyvenimas
bendruomenėje. Savo apsisprendimą savanoriauti „Arkoje” pavadinčiau vienu
didžiuliu nuotykiu. Prieš tai niekada nebuvau dirbusi su žmonėmis, kurie turi
negalią. Tada buvo sunku patikėti, kad būtent jie taps mano geriausias gyvenimo
mokytojais.
Taigi, kas yra „Arkos” bendruomenė? Tai vieta, kurioje žmonės su intelekto
negalia gyvena, leidžia laiką kartu su kitais asmenimis – savanoriais ir asistentais.
Gyvename čia lyg viena didelė šeima. Kartu gaminame, tvarkomės, einame
pasivaikščioti, žaidžiame stalo žaidimus, švenčiame, o bėdai užklupus, kartu
liūdime. Turime ir dirbtuves, kuriose darbo dienomis vykdome tokias veiklas kaip
maisto gamyba, sausainių kepimas, žvakių bei molio dirbinių gaminimas,
rankdarbiai, piešimas ir t.t. Man pačiai didžiausią malonumą teikia konditerija arba
maisto gamyba kartu su gyventojais. Netgi esame išbandę kelis lietuviškus
receptus, kurie leido pasijusti lyg namuose. Bendruomenės idėja yra tokia, jog ir
žmonės su negalia gali gyventi įprastą mums gyvenimą, jiems tereikia šiek tiek
pagalbos. Mano pagrindinė pareiga čia yra būti su žmonėmis šiame momente,
pagelbėti jų kasdieniniame gyvenime, kartu užsiimti hobiais, palaikyti vienas kitą.
Bet taip pat veikiame ir daug kitų smagių dalykų – einame į kiną, teatrą, koncertus,
kavines. Įsimintiniausias įvykis kartu su bendruomene buvo roko muzikos
festivalis, specialiai skirtas žmonėms su negalia. Tai festivalis, niekuo
nesiskiriantis nuo įprasto – su daugybe muzikos grupių, maisto, įvairių užsiėmimų.
Buvo gera stebėti, kaip minia žmonių šoka, dainuoja, džiaugiasi festivaliu. Nesu
nieko panašaus regėjusi, manau, kad tai išskirtinė idėja parodanti, kad ir žmonės
su negalia turi teisę švęsti gyvenimą.
Tačiau kiekviena nauja patirtis neapsieina ir be sunkumų. Bet be jų gyvenimas
tikriausiai būtų nuobodus. Pagrindinis sunkumas su kuriuo susidūriau, buvo nauja
kalba. Atvykusi, visiškai nekalbėjau olandų kalba. Šį kalbos barjerą man padėjo
įveikti kalbos kursai, kur taip pat man teko nuostabi galimybė sutikti žmonių iš
tolimiausių kraštų ir įvairiausių kultūrų. Kalbos mokymasis nebuvo nuobodus, kai
šalia tiek žmonių, norinčių padėti. Esu dėkinga gyventojams, kurių dėka nebuvo

baisu daryti klaidas, nes žinojau, kad šie žmonės manęs nesmerks. Tolimesni
iššūkiai buvo priprasti prie kitokios kultūros, komunikacijos ir net maisto. Tačiau ir
čia sulaukiau pagalbos iš savo kolegų, su kuriais galėjau pasidalinti savo
džiaugsmais bei vargais.
Dabar, dalindamasi savo patirtimi, dažnai sakau, kad tai mes turime pasimokyti iš
žmonių su negalia. Mano didžiausias gyvenimo atradimas įvyko vos atvykus –
kaip šie žmonės sugeba šiltai priimti visiškai svetimą asmenį, kuris atvyko iš kitos
šalies ir net nekalba ta pačia kalba. O didžiausia pamoka, kurią išmokau tik
„Arkoje” – esi svarbus ir reikalingas toks, koks esi. Čia nereikia laukti ypatingos
progos, kad gautum apkabinimą ar komplimentą. Žmonės su negalia yra nuoširdūs
ir atviri, o jų emocijos pačios tikriausios. Šie žmonės mane išmokė, kad nereikia
„verstis per galvą”, kad kam nors įtiktum. Čia tiesiog užtenka būti žmogumi. Būti
kartu, veikti paprastus dalykus kaip kad gerti kavą, eiti pasivaikščioti ar žiūrėti
televizorių. Laikas kartu jiems yra didžiausia vertybė. To labai pasigestu
šiandieniniame pasaulyje, kur yra skubama, nerandama laiko, o gero žodžio
pasakymas, atrodo, tampa vis retesnis. Ši savanorystė tai man ne tik projektas, o
viso gyvenimo atradimas. Žmonės su negalia mane išmokė sustoti ir pasidžiaugti
akimirka. Išmokė, kad gyvenimo prasmė yra mažuose dalykuose. Ir mano
gyvenimas jau nebebus toks pats, koks buvo prieš šią savanorystę. Už tai
didžiausią ačiū tariu jiems!
Labai rekomenduoju šią savanorystę tiems, kurie galbūt jaučia, kad reikia sustoti,
pailsėti, išmokti džiaugtis čia ir dabar. Nes žmonės su negalia yra puikiausi to
mokytojai. Apskritai, patariu savanoriauti, nes tai atneša naudą ne tik kitiems, bet
labiausiai pačiam sau – tenka išlipti iš komforto zonos, sutikti įdomių žmonių,
įveikti iššūkius ir atrasti savo nepažintąją pusę. Duodamas kitiems, praturtėji pats.