Tarptautinis mentorių seminaras „Mentoring under Construction – Seek Clarity!“
Savanoriškoje misijoje mentoriaus rolė ypatinga ir reikšminga. Mentorius rūpinasi savanorių emociniu palaikymu, padeda sėkmingai integruotis naujoje kultūroje, užtikrina mokymosi procesą. Tačiau tai tik kelios pagrindinės užduotys. Bendraujant su skirtingais žmonėmis ir susiduriant su jų situacijomis, neretai prireikia lankstumo, greitos reakcijos ir kūrybiškumo. Dažnai kyla nemažai dvejonių ir klausimų, kaip tinkamai prieiti, padėti, kokius metodus pasitelkti, kaip išbūti jautriose ir nemaloniose temose, kaip neperžengti savo ribų…
Tokias ir panašias situacijas aptarinėjame „Socialinio veiksmo“ mentorių ratelyje, kurio aktyviais, ieškančiais, atsidavusiais žmonėmis labai didžiuojamės. Smagu, kad turime galimybę augti ir tarptautiniame mentorių tinkle. „Mentoring under Construction“ – bendruomenė, burianti Europos Solidarumo Korpuso programoje dalyvaujančius mentorius. Projekto tikslas – identifikuoti, dalytis ir įgyvendinti gerąją savanorių kuravimo patirtį.
2024 m. kovo 18–22 dienomis savanorių mentorės Mariam ir Mzeo dalyvavo jų organizuotame seminare „Mentoring under Construction – Seek Clarity!“ Airijoje, Atlone, Co Westmeath. Mokymuose dalyvavo Europos Solidarumo Korpuso mentoriai, tutoriai ir koordinatoriai. Pagrindiniai tikslai:
● Apjungti mentorystės profesionalus iš visos Europos;
● Dalintis gerąja patirtimi ir aktualiais ištekliais;
● Spręsti iššūkius mentorystės srityje;
● Nustatyti tolesnius darbo ir vieni kitų palaikymo žingsnius.
Mariam ir Mzeo įspūdžiai:
Dalyvavimas šiuose mokymuose buvo puiki patirtis geriau suprasti mentorių vaidmenis. Viena įdomiausių temų buvo savanorių mokymosi ir tobulėjimo fasilitavimas – tai pagrindinė mentorių užduotis. Čia buvo akcentuojamas savanorių mokymosi kelionės vedimas ir pagalba jų asmeniniam bei profesiniam augimui.
Projekto metu turėjome galimybę užmegzti ryšį su kitais mentoriais ir turtoriais, dalytis įrankiais ir gerąja praktika bei aptarti savo patirtį. Šie mainai buvo neįkainojami apmąstant mūsų mentorystės metodus ir įgyjant naujų perspektyvų. Be to, turėjome trenerį, kuris vedė mokymus apie mentorių gerovę, kur aptarėme svarbias temas, tokias kaip ribų nustatymas ir pervargimo valdymas.
Buvo įdomu suprasti, kad tutorių ir mentorių vaidmenys įvairiose organizacijose gali skirtis. Šie mokymai padėjo išsiaiškinti šiuos skirtumus ir leido geriau suprasti savo vaidmenis. Apskritai patirtis praturtino ir suteikė esminių įžvalgų apie veiksmingą mentorystę.
Tarptautiniai jaunimo mainai “Act upon SDG” 2023
Vasarai dar neprasidėjus, gegužės 17-22 dienomis Aristavos kaime, “Trinus troboje” susirinko 29 dalyviai iš Lietuvos, Čekijos ir Italijos. Susirinkimo proga – tarptautiniai Erasmus+ jaunimo mainai, kuriuos organizavo „Socialinis veiksmas”. Mainų tikslas – stiprinti jaunų europiečių aktyvų ir savanoriškais pagrindais grįstą įsitraukimą į visuomenines, aplinkosaugines, kultūrines ir politines sritis. Šiuo projektu siekėme įtraukiais būdais pakviesti jaunuolius veikloms, kurios formuoja vertybinį pamatą, paremtą tolerancijos, solidarumo, taikos ir teisingumo, Žmogaus teisių, lygybės ir įvairovės principais.
Buvo svarbu ne tik gilintis į temą, bet visų pirma prisijaukinti naują aplinką ir grupę. Ją sudarė 22 jaunuoliai, 4 grupių lyderiai, 2 fasilitatoriai ir 1 lydintysis asmuo. Veiklose dalyvavo 7 mažiau galimybių turintys jaunuoliai: 2 negalią turintys ir 5 socialinius bei kultūrinius iššūkius patiriantys žmonės. Pirmas dienas patirtinių komandinių žaidimų pagalba “šildėmės” vienas kitą, mezgėm naujas pažintis, laužėm liežuvį ir vidinius barjerus kalbėdamiesi anglų kalba. Interaktyvių, kūrybinių užduočių metu ėmėme gilintis į Tvaraus vystymosi tikslus – ėjome į patirtinį žygį, simuliavome “Išgyvenimo bunkerį”, tyrinėjome tvarius ir kiekvienam prieinamus Kauno miesto, verslų sprendimus, kūrėme meme’us, organizavome talką…
Džiaugiamės rezultatais:
– Geresnis Tvaraus vystymosi tikslų pažinimas ir suvokimas. Dauguma jaunuolių, pradžioje negalėję įvardinti, ką reiškia šie tikslai, po veiklų išreiškė labiau suprantantys ir asmeniškai vertinantys jų reikšmę, praktinių užduočių metu demonstravo taiklų ir gilesnį jų suvokimą.
– Tarpkultūrinis mokymasis ir asmeninis augimas. Į veiklas įsitraukė vietos kaimos bendruomenės, bei aplinkinių mažų miestelių jaunuoliai, taip pat negalią, socialinių iššūkių turintys, sunkiai angliškai kalbantys jaunuoliai, taip pat skirtingo amžiaus, labiau ir mažiau motyvuoti temai asmenys. Grupės įvairovėje atsispindėjo realios visuomenės iššūkiai ir poreikiai – tartis, rasti bendrą kalbą, priimti kompromisus, būti kantriems ir padedantiems vieni kitiems. Atsivėrimas kitam, nepažįstamam, nešnekančiam ta pačia kalba ir kartu patyrimas būti suprastam kai kuriems dalyviams buvo labai jautri patirtis. Jaunuoliai sustiprino pasitikėjimą savimi, patobulino anglų, lietuvių, rusų kalbų įgūdžius, dalyvaudami bendrose veiklose, užmezgė draugystės ryšius. Daug kam tai buvo pirmoji tokia intensyvi patirtis tarptautinėje grupėje. Pirminio atmetimo, nepasitenkinimo, atsiskyrimo reakciją pakeitė smalsumas, atvirumas, kūrybiškumas, bendrumo jausmas.
– Savanorystės pažinimas. Mainų dalyviai patyrė savanorystės, bendradarbiavimo ir bendruomeniškumo, neformalaus ugdymo principais paremtas praktines veiklas.
Savanorystės istorijos: didžiausia pamoka, kurią išmokau tik „Arkoje“ – esi svarbus toks, koks esi.
Mano vardas Ieva ir aš jau 10-tą mėnesį savanoriauju „Arkos” bendruomenėje,
Belgijoje. Galbūt daugeliui bus negirdėta kas toji „Arka”, o prieš maždaug metus
tai buvo dar labai toli ir nuo manęs. Bet tai tapo gražiausia mano gyvenimo
patirtimi, apvertusia aukštyn kojom mano pasaulį. Pasinerti į būtent šią savanorystę
neplanavau, tačiau mano gyvenime susiklostė tam tikros aplinkybės ir aš sau
pasakiau – dabar arba niekada. Giliai širdyje visuomet nešiojausi norą išbandyti
savanorystę užsienyje, o ypač „knietėjo” sužinoti, ką reiškia gyvenimas
bendruomenėje. Savo apsisprendimą savanoriauti „Arkoje” pavadinčiau vienu
didžiuliu nuotykiu. Prieš tai niekada nebuvau dirbusi su žmonėmis, kurie turi
negalią. Tada buvo sunku patikėti, kad būtent jie taps mano geriausias gyvenimo
mokytojais.
Taigi, kas yra „Arkos” bendruomenė? Tai vieta, kurioje žmonės su intelekto
negalia gyvena, leidžia laiką kartu su kitais asmenimis – savanoriais ir asistentais.
Gyvename čia lyg viena didelė šeima. Kartu gaminame, tvarkomės, einame
pasivaikščioti, žaidžiame stalo žaidimus, švenčiame, o bėdai užklupus, kartu
liūdime. Turime ir dirbtuves, kuriose darbo dienomis vykdome tokias veiklas kaip
maisto gamyba, sausainių kepimas, žvakių bei molio dirbinių gaminimas,
rankdarbiai, piešimas ir t.t. Man pačiai didžiausią malonumą teikia konditerija arba
maisto gamyba kartu su gyventojais. Netgi esame išbandę kelis lietuviškus
receptus, kurie leido pasijusti lyg namuose. Bendruomenės idėja yra tokia, jog ir
žmonės su negalia gali gyventi įprastą mums gyvenimą, jiems tereikia šiek tiek
pagalbos. Mano pagrindinė pareiga čia yra būti su žmonėmis šiame momente,
pagelbėti jų kasdieniniame gyvenime, kartu užsiimti hobiais, palaikyti vienas kitą.
Bet taip pat veikiame ir daug kitų smagių dalykų – einame į kiną, teatrą, koncertus,
kavines. Įsimintiniausias įvykis kartu su bendruomene buvo roko muzikos
festivalis, specialiai skirtas žmonėms su negalia. Tai festivalis, niekuo
nesiskiriantis nuo įprasto – su daugybe muzikos grupių, maisto, įvairių užsiėmimų.
Buvo gera stebėti, kaip minia žmonių šoka, dainuoja, džiaugiasi festivaliu. Nesu
nieko panašaus regėjusi, manau, kad tai išskirtinė idėja parodanti, kad ir žmonės
su negalia turi teisę švęsti gyvenimą.
Tačiau kiekviena nauja patirtis neapsieina ir be sunkumų. Bet be jų gyvenimas
tikriausiai būtų nuobodus. Pagrindinis sunkumas su kuriuo susidūriau, buvo nauja
kalba. Atvykusi, visiškai nekalbėjau olandų kalba. Šį kalbos barjerą man padėjo
įveikti kalbos kursai, kur taip pat man teko nuostabi galimybė sutikti žmonių iš
tolimiausių kraštų ir įvairiausių kultūrų. Kalbos mokymasis nebuvo nuobodus, kai
šalia tiek žmonių, norinčių padėti. Esu dėkinga gyventojams, kurių dėka nebuvo
baisu daryti klaidas, nes žinojau, kad šie žmonės manęs nesmerks. Tolimesni
iššūkiai buvo priprasti prie kitokios kultūros, komunikacijos ir net maisto. Tačiau ir
čia sulaukiau pagalbos iš savo kolegų, su kuriais galėjau pasidalinti savo
džiaugsmais bei vargais.
Dabar, dalindamasi savo patirtimi, dažnai sakau, kad tai mes turime pasimokyti iš
žmonių su negalia. Mano didžiausias gyvenimo atradimas įvyko vos atvykus –
kaip šie žmonės sugeba šiltai priimti visiškai svetimą asmenį, kuris atvyko iš kitos
šalies ir net nekalba ta pačia kalba. O didžiausia pamoka, kurią išmokau tik
„Arkoje” – esi svarbus ir reikalingas toks, koks esi. Čia nereikia laukti ypatingos
progos, kad gautum apkabinimą ar komplimentą. Žmonės su negalia yra nuoširdūs
ir atviri, o jų emocijos pačios tikriausios. Šie žmonės mane išmokė, kad nereikia
„verstis per galvą”, kad kam nors įtiktum. Čia tiesiog užtenka būti žmogumi. Būti
kartu, veikti paprastus dalykus kaip kad gerti kavą, eiti pasivaikščioti ar žiūrėti
televizorių. Laikas kartu jiems yra didžiausia vertybė. To labai pasigestu
šiandieniniame pasaulyje, kur yra skubama, nerandama laiko, o gero žodžio
pasakymas, atrodo, tampa vis retesnis. Ši savanorystė tai man ne tik projektas, o
viso gyvenimo atradimas. Žmonės su negalia mane išmokė sustoti ir pasidžiaugti
akimirka. Išmokė, kad gyvenimo prasmė yra mažuose dalykuose. Ir mano
gyvenimas jau nebebus toks pats, koks buvo prieš šią savanorystę. Už tai
didžiausią ačiū tariu jiems!
Labai rekomenduoju šią savanorystę tiems, kurie galbūt jaučia, kad reikia sustoti,
pailsėti, išmokti džiaugtis čia ir dabar. Nes žmonės su negalia yra puikiausi to
mokytojai. Apskritai, patariu savanoriauti, nes tai atneša naudą ne tik kitiems, bet
labiausiai pačiam sau – tenka išlipti iš komforto zonos, sutikti įdomių žmonių,
įveikti iššūkius ir atrasti savo nepažintąją pusę. Duodamas kitiems, praturtėji pats.