Entries by socveiksmas

Savanorystės istorijos: pirmieji trys Ūlos mėnesiai Ispanijoje

Esu Ūla ir jau daugiau nei 3 mėnesius savanoriauju su Europos Solidarumo Korpuso (ESK) programa Alziroje, Ispanijoje. Mano savanorystė iš viso truks 9 mėnesius, todėl praėjus trečdaliui viso savanorystės laikotarpio jaučiu, jog dabar yra tinkamas metas apžvelgti tai, kas įvyko per pastaruosius mėnesius.

Savanorystė buvo sprendimas, kurį priėmiau, nes norėjau save išmušti iš komforto zonos ir pamatyti, kaip sugebėsiu išgyventi užsienyje. Dar besimokydama mokykloje pradėjau rimtai svarstyti apie studijas užsienyje, bet prieš tai norėjau tvirtai įsitikinti, jog sugebėsiu prisitaikyti prie svetimos aplinkos, kultūros ir žmonių. Gyvenimas ir savanoriavimas Ispanijoje man davė galimybę tai padaryti.

Į Ispaniją atvykau spalio mėn. pradžioje ir nuo pat atvykimo susipažinau su skirtingu kraštovaizdžiu ir kultūra. Pamačiau kalnus, jūrą, palmes bei patyriau visiškai kitokį klimatą. Jau antrąją savaitę kartu su kitais savanoriais stebėjome Día de la Comunidad Valenciana (liet. Valensijiečių bendruomenės diena) šventę ir kaip ispanai atvirai didžiuojasi savo tiek nacionaliniu, tiek regioniniu identitetu. Leisdama laiką su ispanais pastebėjau jų ekstravertiškumą, atsipalaidavimą ir (kai kuriais atvejais) skirtingus įpročius. Net ir dabar kartais atrodo keista, jog jie vakarienę valgo taip vėlai.

Adaptacinį laikotarpį užbaigė spalio pabaigoje vykę įvadiniai mokymai, kurie yra privalomi visiems ESK savanoriams. Į juos susirinko savanoriai iš viso Valensijos regiono, todėl gavau galimybę susipažinti su kitais savanoriais, jų istorijomis ir savanorystės projektais. Mane ypač nustebino tai, jog tų mokymų metu susipažinau su dviem merginomis iš Brazilijos ir Ekvadoro! Tai man buvo gyvas įrodymas, jog ESK programa duoda galimybę save realizuoti ir išbandyti žmonėms iš įvairiausių pasaulio kraštų.

Lapkritis buvo išskirtinis tuo, jog tai buvo turbūt pirmas lapkritis mano gyvenime, kai nejaučiau didelio liūdesio ar nuovargio dėl saulės trūkumo. Labai aiškiai prisimenu, kaip Lietuvoje lapkritis visada yra šaltas ir tamsus, bet Ispanijoje jis yra visiškai skirtingas. Daug daugiau saulės ir šilumos, kurie turi milžinišką įtaką tavo nuotaikai ir motyvacijai.

 

Iš lapkričio prisimenu ir vieną įvykį, kai mano savanorystės koordinatorius mane ir kitą savanorę pakvietė pakalbėti ispaniškai apie savanorystę ir gyvenimą Ispanijoje gyvai prieš panašiai 30-ies žmonių auditoriją. Turėjome 2-3 dienas tam pasiruošti ir viskas sėkmingai pavyko, bet tai buvo visiškas išlipimas iš komforto zonos. Tą patį mėnesį kartu pradėjau jausti, kad savanorystė įgavo daug greitesnį tempą ir pagaliau tvirtai suvokiau savo, kaip savanorės, paskirtį. Prieš tai dažnai pasitaikydavo, jog mane ir kitą savanorę, dirbančią kartu su manimi, prisimindavo vieną dieną, pamiršdavo kitą ir tai nuolatos kartodavosi. Nuo lapkričio vidurio jau reguliariai gauname užduotis, kurios atitinka mūsų abiejų stipriąsias sritis.

Tai ką aš ten veikiu? Darbuojuosi mane priėmusios organizacijos, IDEA Alzira, ofise ir esu ES projektų departamento dalis. Pagrinde mano užduotys yra susijusios su komunikacija ir viešinimu, todėl didelė dalis mano laiko yra paskirta grafiniam dizainui, tekstų redagavimui bei socialinių tinklų kuravimui. Tai yra sritis, kurioje jau prieš atvykdama į Ispaniją turėjau patirties, todėl džiaugiuosi, jog ji čia irgi praverčia. Savanorystėje mane džiugina ir tai, jog yra vietos ir mano idėjoms, todėl nuo lapkričio iki dabar užsiimu ESK savanorių, gyvenančių Alziroje, pristatymu ir tai darau per interviu formatą.

Gruodis buvo dar vienas įdomus mėnesis, nes jo pradžioje kartu su Valensijos universiteto studentais ir kitu aktyviu jaunimu išvykau į 2 dienų trukmės kelionę į pačiame Valensijos regiono pakraštyje esantį nedidelį Camporrobles miestelį. Šio miestelio gyventojai jau panašiai 3 m. protestuoja tam, jog būtų atkurtas tiesioginis susisiekimas traukiniu iki Valensijos. Man tai buvo dar vienas atvejis, kai nusprendžiau save išmušti iš komforto zonos. Buvo įdomu prisijungti prie vietinės bendruomenės protesto, susipažinti kaip seniau buvęs traukinys jungė skirtingus žmones bei atsidurti visiškai ispaniškoje aplinkoje. Taip! Per tas 2 dienas buvau vienintelė užsienietė visoje grupėje, bet net ir per kalbos barjerį man visa patirtis labai patiko.

Taip pat, gyvenant užsienyje Kalėdas ir Naujuosius Metus švęsti nėra lengva, bet šiuo atveju neleidau liūdesiui savęs nugalėti. Atradau pakankamai įdomų dalyką, jog per Kūčias galima išnaudoti laiką ir aplankyti galerijas ar muziejus. Galvojau, jog tai daro nedidelė dalis žmonių, bet mane šiek tiek nustebino, jog gruodžio 24 d. jų buvo visai nemažai. Ir taip, čia yra rekomendacija šį straipsnį skaitantiems žmonėms!

Šie 3 mėn. Ispanijoje mane stipriai paaugino kaip žmogų ir asmenybę. Turiu pripažinti, kad gyventi užsienyje nėra lengva ir net man kartais trūkdavo ir trūksta lietuvių kalbos, lietuviškumo punktualumo ir atsakingumo ar net normaliai užsidarančių langų. Vis dėlto, savanorystė man duoda galimybę kitaip pažiūrėti į save, savo aplinkinius, konfliktų sprendimą bei kultūrinius skirtumus. Aišku, dar liko 6 savanorystės mėnesiai, todėl bus įdomu ką jie man duos, ką dar išmoksiu, sutiksiu ar patirsiu. 

Savanorystės istorijos: Justės laikas Portugalijoje

Prieš žiemos šventes Justė baigė savo savanorystės misiją ir grįžo namo iš šiltos Portugalijos. Ką ji veikė, kaip jai sekėsi ir su kokiomis mintimis ji grįžo – kviečiame paskaityti! O taip pat Justė siunčia įkvepiančią žinutę tiems, kas dar svarsto ir dvejoja, ar ryžtis savanorystei: Beveik metai praleisti savanoriaujant Portugalijoje man buvo kupini naujų įspūdžių, davė galimybę pažinti kitą kultūrą, užmegzti ryšius su naujais žmonėmis. Nors teko susidurti ir su iššūkiais, kalbos barjeru, tačiau tikiu, kad ši patirtis yra neįkainojamas laikas pamatyti, kaip gyvena kiti žmonės, duoti sau laiko tyrinėti, atrasti naujus pomėgius ir geriau save pažinti. Galėčiau daugiau pasakoti apie savo patirtį, bet nuoširdžiai rekomenduoju išbandyti savanorystę patiems, ypač tiems žmonėms, kurie šiuo metu jaučiasi pasimetę, neapsisprendę ką norėtų veikti gyvenime ir svarsto apie galimybę išvykti savanoriauti. Galbūt tai bus geriausias sprendimas gyvenime! 

Kaip pati radai savanorystę ir apsisprendei iškeliauti? 

Savanorystę radau European Solidarity Corps puslapyje. Apie svetainę žinojau, nes jau seniau domėjausi šia galimybe savanoriauti ir buvau dalyvavusi „Socialinio veiksmo“ susitikime, kur buvo pristatyta apie savanoriavimo galimybes ir pristatytos kitų žmonių patirtys. Apsisprendžiau iškeliauti, nes jau seniai norėjau savanoriauti užsienyje, taip pat man tiko projekto sąlygos. Jaučiau, kad tai tinkamas laikas, nes norėjau pokyčių, pradėjo trūkti prasmės, iššūkių. Norėjosi išbandyti save darbe su vaikais, o šis projektas ir buvo susijęs su darbu su vaikais. Taip pat labai norėjosi išvykti ir pagyventi šalyje, kurioje niekada nesu buvusi, kur daug saulės ir šilumos, norėjosi šiek tiek padaryti pauzę, labiau įsiklausyti į save ir geriau suprasti, ko man iš tikrųjų norisi, kas man patinka, turėti daugiau laiko apgalvoti, ką noriu veikti ateityje.

Papasakok projektą, kuriame dalyvavai.

Mano projektas yra apie vaikų ir paauglių, kurie yra iš pažeidžiamos socialinės aplinkos atskirties mažinimą, įsitraukimo didinimą, naudojant neformalų ugdymą, organizuojant veiklas, rūpinantis jų užimtumu. Organizacija skatina jaunų žmonių tarptautinius mainus, dalyvauja mugėse, kur mes, savanoriai, taip pat turėjome galimybę papasakoti apie savo patirtį ir įkvėpti kitus išvykti savanoriauti su European Solidarity Corps programa.

Ką tu ten veikei?

Mano vaidmuo yra labiau pagalbinis: padėti mažesniems vaikams padaryti namų darbus, pasiimti vaikus iš mokyklos, būti su jais, prižiūrėti kol jie žaidžia, kartu su jais užsiimti veiklomis. Yra galimybė įgyvendinti savo idėjas su vaikais, prisidėti prie veiklų organizavimo, idėjų generavimo.

Portugalijoje praleidai beveik metus. Kas padėjo išgyventi kilusius sunkumus, namų ilgesį, kultūrinį šoką?

Išgyventi sunkumus, namų ilgesį ir kultūrinį šoką padėjo kiti savanoriai, kurie buvo tokioje pačioje situacijoje. Būdavo lengviau pasidalinant su kitais apie savo sunkumus, taip pat matant ir girdint, kad mūsų problemos labai panašios. Taip pat man padėjo savo minčių, jausmų išrašymas popieriuje. Padėjo užsiėmimas įvairia veikla laisvu nuo savanorystės laiku, neužsisėdėjimas, o laisvo laiko išnaudojimas susipažįstant su miesteliu bei aplinkinėm vietom.

Kokių įžvalgų ši patirtis davė apie kitus ir apie save pačią?

Gavau naujų įžvalgų apie vaikus, darbą su jais, kaip jiems svarbu rodyti dėmesį ir meilę, kad realiai tai yra tai ko jiems tereikia iš mūsų savanorių ir tai galima padaryti be kalbos. Kad svarbus iniciatyvumas, svarbu prie jų prieiti ir rodyti susidomėjimą ir tai gali padėti užmegzti ryšį. Pažinau skirtingų žmonių iš įvairių kultūrų, aplinkų. Įsitikinau, kaip svarbu būti pažeidžiamu ir atviru, kad tai turbūt geriausiai padeda užmegzti ryšį su kitais žmonėmis, suartėti. Taip pat atradau, kaip skiriasi darbas kitoje kultūroje, kaip svarbu yra kalbėtis apie iškilusias problemas.

Apie save supratau, kad esu patikima, kad gana lengvai pelnau žmonių pasitikėjimą, kad galiu užmegzti ryšį su vaikais, net ir esant kalbos barjerui. Tai leido suprasti, kad norėčiau dirbti su vaikais, jiems padėti ir toliau. Taip pat supratau, kad ateityje norėčiau dirbti su NGO organizacijomis, kad man patinka prasminga veikla. Supratau, kad reikalui esant galiu pastovėti už save, pasitvirtinau sau, koks man svarbus yra teisingumo jausmas, sąžiningumas.

Ar būtum norėjusi ką nors projekte pakeisti?

Būčiau norėjosi anksčiau pradėti kalbėti apie iškilusius sunkumus, problemas su atsakingais darbuotojais. Daugiau nieko nebūčiau norėjusi pakeisti.

Kaip įgyta patirtis tau pasitarnaus ateity?

Manau, kad įgyta patirtis padės išbūti neapibrėžtose situacijose, nes savanoriaudama susidūriau su daug neapibrėžtumo, pradžioje buvo sunku atrasti savo vietą, susigaudyti, kaip galiu padėti, kaip turėčiau elgtis. Taip pat padės dirbant su vaikais, nes atėjo įžvalgų apie darbą su jais, dirbant komandoje, nes turėjau progų dirbti komandoje ir suprasti, kas yra svarbu. Taip pat patirtis padės spręsti problemas, kylant nesutarimams.

 

Savanorystės istorijos: Karolis ir jo pasaulio pažinimas savanorystėje

Savanoris keliautojas Karolis, neseniai baigė trumpalaikę Europos Solidarumo Korpuso programos savanorystę Prancūzijoje, o kitąmet leisis ir į ilgalaikį projektą Islandijoje. „Visose kelionėse ieškau kur savanoriaut, nes keliaut savanoriaujant yra visiškai kitokia patirtis, nei tiesiog keliaut atostogoms, dalinasi Karolis.

Papasakok apie save ir kaip atradai keliones.
Nuo paauglystes išsikrausčiau gyventi į Angliją, gyvenau 8 metus Londone, ir supratau, kad miesto gyvenimas man nebetarnauja, pradėjau jaustis ten įstrigęs, tai sugalvojau lėkti lauk iš ten, ir 2018 metais prasidėjo mano kelionės. Išsikrausčiau į Škotijos kalnus, susiradau darbelį virtuvėj mažam miestely, ir pradėjau taupyti kelionėms po pasaulį. Gyvenant tame miestely apsuptam kalnų ir jūros labai atsigavau ir supratau, kad tokios vietos man iš tikrųjų labiausiai tinka. Per šitą kelionių laikotarpį dažniausiai grįžtu ten apie 2-6 mėnesius, susitaupau, tada grįžtu namo į Lietuvą aplankyti šeimos, kartais pasilieku ilgiau padėti seneliams su ūkiu. Tada sugalvoju sau kažkokią kelionės idėją, nusiperku bilietą į vieną pusę ir lekiu keliaut/savanoriaut.

Kaip atrodė tavo veiklos Prancūzijoje, Initiative et Développement Citoyen organizacijoje?

Veikla čia labai idomi. Mokinomės auginti grybus, filmavom mini domumentinius, praktikavom ekologišką gyvenimo būdą, taip pat kiekvieną savaitę važiavom į vietinį turgelį, kuris gal labiau primena savaitinį festivalį, kuriame savo receptu kepam tuos grybus ir labai sėkmingai juos pardavinėjom. Tikrai labai įdomi patirtis, daug įspūdžių, labai gražu. Savaitgaliais žygiavom sau po kalnus, maudėmės karštuose upeliuose. Pasaka.

Kuo savanorystė praturtina keliautojišką gyvenimo būdą?

Visose kelionėse ieškau, kur savanoriaut, nes keliaut savanoriaujant yra visiškai kitokia patirtis, nei tiesiog keliaut atostogoms. Savanoriai užsienyje gyvena tarp vietinių, apsupti kitokios kultūros, priverčia matyt gyvenimą iš jų perspektyvos ir tai turi labai daug naudos. Kartais atsiduriu projekte, kur žmonės turi labai nedaug, bet yra labai laimingi, tai gyvenant tarp jų, pamatai, kas iš tikrųjų atneša tą laimę, ir tai nėra karštas dušas ar patogi lova, o vakarienė kartu su visais aplink stalą, gyvūnų maitinimas, laužas po žvaigždėm, darbas dėl kažkokio gero tikslo kartu su kitais savanoriais ar vietiniais, ir visokie smulkūs paprasti dalykėliai. Naujos patirtys taip pat suteikia mums daugiau pasitikėjimo savim ir padeda atrasti kas mums iš tikrųjų labai patinka. Taip savanoriaujant supratau, kad labai noriu pradėti savo projektą. Idealiausiai – mano senelių ūkyje, priimti savanorius is skirtingų šalių ir dalintis kultūra, sukurti kažką paprasto ir įdomaus, gyventi su gamta. Taigi daugiausia projektų, kuriuose dalyvauju, yra susiję su ekologišku gyvenimo būdu, su ūkiu, permakultūros principais. Dabar Italijoj mokinuos apie statybą ir namo restauravimą. Prancūzijoje norėjau patirti gyvenimą savanorių kolektyve palei ESK programa, nes daugiausia savanorysčių rasdavau per Workaway platforma. Taip pat labai sudomino grybų auginimas is kavos tirščių atliekų. Tai yra nuostabus būdas auginti savo maistą, panaudojant tirščius, kuriuos po to galima panaudoti kompostui. Nepanaudoti tirščiai taip pat išmeta metano dujų, kurios skatina klimato kaitą. Savanoriavau su besikeičiančia savanorių komanda is įvairių šalių, tai mokiaus ne tik apie prancūzų kultūrą ir maistą. Buvo labai smagu. Žinoma, gyvenant bendruomenėj yra ir šiokių tokių sunkumų, reikia daug komunikuoti, kad visi darbai būtų atlikti, išlenda visokiausios problemos, bet iš visų išspręstų problemų mes visi tobulėjam, tai tikrai verta patirtis.

Ar būna sunku susitaikyti su namų ilgesiu, kultūriniu šoku?

Kalbant apie namu ilgesį, man tai nėra didelė problema. Man užtenka aplankyti savo šeimą, pabūti kelias savaites kartu ir vėl keliauti. Dabar grįžtu į Lietuvą po 2 kartus per metus ir pilnai užtenka. Dėl kultūros šoko, kuo daugiau keliauji, tuo mažiau jis jaučiasi. Europoje kultūra daugiau mažiau panaši, palyginus su Azija ar Afrika, tad tikrai dėl to siūlau nesibaimint. Kartais, žinoma, atsiras šiokių tokių sunkumų, bet su atvira komunikacija tokios problemos tikrai nesunkiai išsprendžiamos. Keliaujant svarbiausia būti atviram pasikeitimams ir tikrai nebus sunku.

Pasidalink įsimintiniausia savanorystės istorija.

Įsimintiniausia savanorytės istorija turbūt bus is Nepalo, savanoriaujant ekologiškam kolektyve džiunglėse, auginant ryžius, lankant vietinę mokyklą ir bendraujant su vaikais angliškai. Viskas nuo A iki Z apie gyvenimą toje vietoje buvo kitaip. Gyvenom labai paprastose trobelėse, vietiniai visada mus kalbindavo, siūlydavo ateiti pas juos, vaišindavo visokiausiais skanumynais, nors patys daug neturėjo, bet buvo labai laimingi. Mums tekdavo valgyti ryžius su daržovėm 3 kartus per dieną. Darbas su ryžiais buvo rankomis, o ne su traktorium, mėtydavomės iš purvo, eidavom maudytis į upę, kurioje vandens ateina atsigerti tigrai, raganosiai ir plaukiodavo krokodilai. Ten praleidau 6 savaites. Buvo labai sunku palikti tą vietą. 

Tarptautiniai jaunimo mainai “Act upon SDG” 2023

Vasarai dar neprasidėjus, gegužės 17-22 dienomis Aristavos kaime, “Trinus troboje” susirinko 29 dalyviai iš Lietuvos, Čekijos ir Italijos. Susirinkimo proga – tarptautiniai Erasmus+ jaunimo mainai, kuriuos organizavo „Socialinis veiksmas”. Mainų tikslas – stiprinti jaunų europiečių aktyvų ir savanoriškais pagrindais grįstą įsitraukimą į visuomenines, aplinkosaugines, kultūrines ir politines sritis. Šiuo projektu siekėme įtraukiais būdais pakviesti jaunuolius […]

Savanorystės istorijos: didžiausia pamoka, kurią išmokau tik „Arkoje“ – esi svarbus toks, koks esi.

Mano vardas Ieva ir aš jau 10-tą mėnesį savanoriauju „Arkos” bendruomenėje,Belgijoje. Galbūt daugeliui bus negirdėta kas toji „Arka”, o prieš maždaug metustai buvo dar labai toli ir nuo manęs. Bet tai tapo gražiausia mano gyvenimopatirtimi, apvertusia aukštyn kojom mano pasaulį. Pasinerti į būtent šią savanorystęneplanavau, tačiau mano gyvenime susiklostė tam tikros aplinkybės ir aš saupasakiau […]

Savanorė iš Ukrainos Nadiia: „jei grįžčiau metus atgal, sau pasakyčiau – net nedvejok, savanoriauk!“

„If I could go back a year, I would say to myself: „Do not doubt, you should go to Lithuania to volunteer, it will be a full and unforgettable experience in your life! You will meet wonderful people who will become your friends, your Lithuanian family. You will get the opportunity to create and do useful things for youth. You will get to know yourself better and encounter incredible support from others.“ I joined the team of Youth Space „Laisvas Plotas“ in Vilnius Children and Youth Club „Šatrija“. Together with the youth workers, we created various activities for young people: master classes, creative, art evenings, historical, educational, and networking events. We were helping young people develop their hard and soft skills, realize their ideas and ambitions. I also organized events for Ukrainians, providing them with Ukrainian speaking opportunities and helping them with adaptation. The opportunity to create in a team and implement our ideas together really inspired me in this place! Although I came to the project during the most difficult period of time for my country, my family and me, the fact that now I feel filled with harmony, inspiration and gratitude means that I have successfully gone through all the difficulties and can share with you my tips on how to get the most out of your experience. First of all, I would recommend choosing a project that meets your desires. Ask yourself: what do I wish to do, what areas am I interested in and what areas do I want to develop in further, what do I expect from the volunteering experience, how can I be useful for the organisation and what results do I want to achieve? Secondly, be prepared that integration may not be easy, but it is a very interesting and exciting process. Building friendships with other volunteers and locals, organizing activities together, getting to know the city and the country through learning history and culture helped me a lot. You also need to know that you wouldn’t be alone. You will have a local mentor, a tutor, a coordinator, and you can count on their help and encouragement. Thirdly, it is very important to be open to the new environment and experiences. Explore a lot, and you will definitely discover a lot of new things about yourself and the world.“

Raskite savo galimybę!

Savanorystės istorijos: užsienyje savanoriavusi Julija dalijasi savo patirtimi ir įspūdžiais

Esu Julija, 21 metų Alytiškė. Augdama visuomet įsivaizdavau save studijuojančią Vilniuje menus, tačiau tik baigusi mokyklą pajaučiau norą keliauti, tad viską pradėjau nuo trumpo jaunimo mainų projekto Rumunijoje, tuomet greitai atsirado pirma savanorystė Slovėnijoje ir galiausiai ilgiausias projektas Prancūzijoje. Dabar jau sunkiai sekasi įsivaizduoti gyvenimą tik vienoje vietoje.

Labas Julija, papasakok apie save, ką šiuo metu veiki, kokia veikla užsiimi?

Kadangi šiuo metu jokio darbo ar veiklos neturiu, tai nežinau kaip save pavadinti, tačiau kol kas labiausiai norisi prisilipdyti buvusios (ir tikiuosi būsimos) savanorės etiketę. O šiaip trumpai apie dabartines veiklas – šiuo metu ramiai (ne visai ramiai – galvoje didelis egzistencinis klaustukas) dienas leidžiu atostogaudama Lietuvoje, prieš sugrįžtant atgal į Prancūziją ir nusprendžiant, ką veiksiu ateinančiais metais.

Kaip prasidėjo tavo savanorystės kelias? Kodėl susidomėjai savanoryste?

Savanorystė mano gyvenime atsirado ganėtinai anksti, jau mokyklos laikais pradėjau savanoriauti vietiniame teatre, na o vėliau, baigus gimnaziją, viskas persikėlė į Europinį lygį. Tiesa pasakius, iš pradžių, aš nebuvau pakerėta pačios savanoriavimo idėjos, galvojau, kad profesinėje perspektyvoje tai yra nerimtas reikalas, tad pirmas mano projektas užsienyje (Slovėnijoje) buvo tiesiog dėl noro išvažiuoti iš Lietuvos, pamatyti kažką daugiau, gauti gyvenimo užsienyje patirties. Tik pradėjus eiti šiuo keliu supratau, kiek daug jis gali man pasiūlyti, tiek asmeninio augimo, tiek profesinio tobulėjimo puse.

Savanoriavai užsienyje. Pasidalink nuo ko viskas prasidėjo ir kodėl nusprendei išvykti?

Pirmą kartą išvykau tik baigus mokyklą (ėmiau gap-year), visiškai iš smalsumo, trumpas projektas, du mėnesiai, norėjosi tik kojas pasimirkyti savanorystės vandenyne. Antrojo projekto atsiradimas turi ilgesnę istoriją. Po gap-year išsilaksčius nusprendžiau, kad laikas pradėti studijas, nors ką studijuoti norėčiau taip pilnai ir nežinojau. Pasirinkau kriminologiją, tačiau nereikėjo net pusei metų praslinkti, kad suprasčiau, jog antram kurse nebepasirodysiu ir tada prasidėjo egzistenciniai klausimai: kokia visko prasmė? Ką veikti šitam gyvenime? (visai įprastos temos). Su šiais klausimais labai netikėtai atsirado idėja, kad norėčiau pagyventi Prancūzijoje. Iš pradžių galvojau apie studijas, bet kalbos juk nemoku, tad kitas pažįstamas variantas buvo tarptautinė savanorystė. Tad taip per daug nemąstydama (nors iš tiesų labai daug buvo sukta galvos) parašiau motyvacinį laišką, išsiunčiau ir patekau!

Apibūdink kokiose organizacijose esi savanoriavusi, ką tokia patirtis davė Tau?

Pačių organizacijų nedaug esu prikaupusi, Alytaus miesto teatre pasitikinėdavau žmones ir kabindavau paltus, čia išbuvau apie 2-3 metus. Organizacija Slovėnijoje buvo ganėtinai maža, edukacinio pobūdžio, dirbome su vaikais, neįgaliaisiais. Prancūzijoje lygis jau šiek tiek kitas. Dirbau jaunimo apgyvendinimo centre (Pranc. – Foyer de Jeunes Travailleurs). Ten prireikė poros dienų, kad susipažintume su visais organizacijos darbuotojais, tad dėl didelės darbuotojų įvairovės, dinamiškumo darbui netrūko.  Visas patirtis bendrai sudėjus, aš stiprėjau, visom prasmėm. Paskutinėje organizacijoje ypač stipriai išsiugdžiau lyderystės kompetenciją, turėjome nemažai galimybių šnekėti su publika, pristatinėti asmeninius projektus. Bendrai, iš visų organizacijų, ką dažniausiai išsinešu, tai daug naujų sukurtų ryšių ir draugysčių.

Kodėl savanorystė užsienyje (ir apskritai savanorystė) yra vertinga? Kokia vertę ji sukūrė būtent Tau?

Šiam paskutiniam punktui būtų galima parašyti ilgiausią pastraipą, tačiau visus žodžius norėčiau sutalpinti į pora sakinių. Savanoriaudamas – visą laiką augi, ugdaisi kompetencijas, lipi iš komforto zonos, kuri naujus ryšius. Kadangi man dar viskas yra labai šviežia po gyvenimo metus užsienyje, tai tas reflektavimas dar vis vyksta kiekvieną dieną. Vieną dalyką žinau, kad aš nebesu tas pats žmogus, koks buvau prieš išvažiuojant ir visi pokyčiai, kurie manyje įvyko, jie man padeda ir padės kiekviename tolimesniame sprendime.

Apjungti Įtrauktimi

Mažiau galimybių turinčio jaunimo įtraukimas į tarptautinio judumo projektus, tokius kaip „Erasmus+“ ar Europos solidarumo korpusas – veiksminga priemonė, skatinanti socialinę įtrauktį ir padedanti kurti įvairesnę ir teisingesnę visuomenę, dėl to sutarė visos organizacijos susitikusios Lietuvoje siekti kurti kokybiškas partnerystes ir dar daugiau galimybių jauniems žmonėms, kurie priklauso etninėms mažumoms ar turi migranto statusą šalyje. „Erasmus+“ programa suteikė galimybę susitikti 18 žmonių iš 7 skirtingų šalių (Ispanijos, Italijos, Lietuvos, Bulgarijos, Graikijos, Ukrainos ir Sakartvelo) apsikeisti mintimis ir patirtimis apie tai, kaip stiprinti įtrauktį į mobilumo projektus, kokie yra jų jaunuolių poreikiai ir galimybės. Štai keletas principų, kurie gali padėti užtikrinti šių iniciatyvų sėkmę:

Prieinamumas ir pasiekiamumas: Pirmiausia svarbu užtikrinti, kad visi mažiau galimybių turintys jaunuoliai galėtų gauti informacijos apie jiems prieinamas galimybes. Reikėtų dėti pastangas, kad būtų pasiektos nepakankamai atstovaujamos grupės, pavyzdžiui, migruojantis jaunimas, etninės mažumos ir kaimo vietovėse gyvenantys asmenys. Tai gali apimti bendradarbiavimą su bendruomeninėmis organizacijomis, mokyklomis ir vietos valdžios institucijomis, siekiant populiarinti jiems prieinamas galimybes. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė – jaunas žmogus patiriantis įvairius objektyvius ribojančius veiksnius, paprastai „neatpažįsta“, kad toks kvietimas yra jam(jai). Didžiausią darbą nudirba jaunimo darbuotojai, ar kiti asmenys, kuriais jaunuolis pasitiki. Tik sukūrus tvirtą ryšį ir paraginus paprastai jaunuoliai leidžiasi bent į pasvarstymus apie dalyvavimą jaunimo mainuose ar savanorystėje svečioje šalyje. Būtinas tam tikras pasirengimas ir nuoseklus motyvavimas dar ilgai iki tokio pasiūlymo pateikimo. Paprastai labai gerai veikia, kuomet kitos šalies jaunuoliai atvyksta pas Jus ir į tokią patirtį yra pakviečiami vietos jaunuoliai.

Įtrauki atranka: Tarptautinio judumo projektų atrankos procesas turėtų būti parengtas taip, kad būtų užtikrinta, jog visi mažiau galimybių turintys jaunuoliai turėtų vienodas galimybes būti atrinkti. Tam gali tekti parengti atrankos kriterijus, kuriais būtų atsižvelgiama į konkrečius iššūkius, su kuriais susiduria šios grupės, pavyzdžiui, kalbos barjerus, finansinius suvaržymus ar galimybių naudotis švietimu trūkumą, apskritai motyvacijos ir interesų klausimus.

Pasirengimas prieš išvykimą: Svarbu užtikrinti tinkamą parengimą prieš išvykimą, kad jaunas žmogus būtų pasirengęs būsimai patirčiai. Be įprastų parengimo aspektų, kaip kalbos ir kultūros mokymai, ar praktinė informacija apie gyvenimą naujoje šalyje, turėtų būti taip pat padedama jaunuoliui įsivardyti kylančius jausmus, nerimą, aptarti krizių valdymą, kas yra leistina projekte ir kas ne, aptarti veiksmų planus įvairiose situacijose ir juos schematizuoti, kad jaunuolis turėtų atmintinę ir jaustųsi ramus. Labai padeda „legalizuoti“ tam tikrus tikėtinai kilsiančius jausmus, ar patyrimus, kurie glumins jaunuolį tik nuvykus. Svarbu nuo pat pradžių neįkristi į emocinį atsiribojimą iš kylančio nerimo, kuris trukdo kurti pasitikėjimu grįstą santykį.

Pasirengimas prieš išvykimą taip pat gali apimti santykių užmezgimą tarp dalyvaujančių jaunuolių ir sukurti bendruomenės jausmą prieš jiems išvykstant, itin svarbu pats lydintis asmuo toje šalyje, kur jaunuolis vyks – idealu turėti išankstinio planavimo vizitą, tai suteikia ramybės jausmą jaunuoliui. Kitu atveju, bent nuotolinį susitikimą. Dauguma dalyvių įvardijo, kad tinkamas partnerių tarpusavio supratimas, normų įvardijimas prieš mobilumą yra kertinis momentas. Pvz., ar mes siunčiame jaunuolį atgal, jei jo kalbos gebėjimai per menki? Arba, ką darome, jei jaunuolis įvykdo smulkią vagystę, ar pažeidžia kitus šalies įstatymus? Kaip traktuojame alkoholio ar kitų substancijų vartojimą ir pan. Partneriai turėtų būti išsamiai aptarę įvairias situacijas ir normatyvus.

Prieš jaunuoliams išvykstant pati siunčianti organizacija turi labai gerai žinoti aptarti su jaunuoliu jo asmeninius ugdymosi tikslus, perduoti tą informaciją kokybiškai priimančiai organizacijai, kad šie galėtų pakreipti ugdymą tų tikslų link, kad projektas iš tiesų būtų prasmingas.

Parama mobilumo metu: jaunuoliams atvykus į priimančiąją šalį, svarbu teikti nuolatinę paramą, kad būtų užtikrinta jo sėkmė. Tai gali apimti mentorystę, tarpusavio paramą ir galimybę naudotis ištekliais ir paslaugomis, pavyzdžiui, konsultavimo ir sveikatos priežiūros paslaugomis. Be saugumą užtikrinančių formalių dalykų, taip pat labai svarbu reaguoti ne tik į „sprogstamą“ energiją, nutikimus, tačiau palaikyti artimą ryšį ir net jei nėra rizikos ženklų, turėti individualius susitikimus su jaunuoliu, pastebėti ir padėti įvardyti galimus jausmus, derinti emocinę paramą ir ugdymą. Seminaro dalyviai dalijosi dažna patirtimi, kad jaunuoliams tokiose patirtyse gali ištikti net ir panikos priepuoliai, ar tiesiog pakrikti normalumo suvokimas. Dėl kultūrinių kodų pasikeitimo, įvyksta savotiška dezorientacija. Tam labai svarbi efektyvi komunikacija ir grupės vadovai, mentoriai, koordinatoriai turėtų būti tie žmonės, kurie inicijuoja pokalbius su jaunuoliais ir užtikrina, kad aplinka yra saugi.

Parama po mobilumo: Galiausiai svarbu teikti paramą po mobilumo, kad jaunimas galėtų vėl integruotis į savo gimtąją bendruomenę ir toliau tobulinti įgūdžius ir patirtį, įgytą tarptautinio mobilumo projekto metu. Tai gali apimti tolesnio mokymosi galimybės, taip pat nuolatinė mentorių ir bendraamžių parama. Itin efektyvu, kuomet yra ryšys ir su grupe, su kuria įvyko reikšminga patirtis, ir su tais, kurie grįžo iš patirties ir dar gali šiek tiek tęsti tiek ryšį, tiek kartu įprasminti išmokimus. Jei tik įmanoma, jaunuolius svarbu įtraukti į konkrečius vaidmenis organizacijoje. 

 

                                                                         ***

Sėkminga partnerystė yra svarbiausia tarptautinio judumo projektų, skirtų mažiau galimybių turinčiam jaunimui, dalis. Štai keletas veiksnių, kuriuos seminaro dalyviai apibendrino per tam skirtą sesiją:

Aiškūs tikslai ir lūkesčiai: svarbu, kad visi partneriai aiškiai suprastų projekto tikslus ir lūkesčius, įskaitant kiekvieno partnerio vaidmenis ir atsakomybę.

Efektyvus bendravimas: sėkmingai partnerystei labai svarbus bendravimas. Svarbu sukurti reguliarius partnerių bendravimo kanalus ir užtikrinti, kad kiekvienas galėtų gauti reikiamą informaciją. Tai gali būti reguliarūs susitikimai, progreso aptarimai, net jei nėra kritinių situacijų. Paprastai aptarimuose pastebimi dalykai, kurie leidžia užbėgti įvykiams už akių. Jei jaučiama dviprasmybė, reikėtų tuojau pat pasitikslinti ir sužinoti, ar tik mes ne interpretuojame. 

Lankstumas ir gebėjimas prisitaikyti: tarptautinio judumo projektai gali būti sudėtingi ir nenuspėjami. Sėkmingai partnerystei reikia, kad partneriai būtų lankstūs ir gebėtų prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių, pavyzdžiui, netikėtų iššūkių ar vėlavimų. Labai svarbu, kad tokiose situacijose nebūtų krintama į kaltinimus ir tiesiog nepasitenkinimą, kadangi tokios emocijos nepadeda spręsti problemų. Lankstumo ir supratimo būtinai reikia, tačiau taip pat brėžti ribas, kur jos yra reikalingos, tačiau saugiam ribų brėžimui taip pat reikalingas pasitikėjimas, kuris kuriamas jau nuo pat pradžių.

Bendros vertybės ir įsipareigojimas: partneriai turėtų būti įsipareigoję puoselėti tokias vertybes kaip įtrauktis, įvairovė ir socialinis teisingumas, kuriomis grindžiami tarptautinio judumo projektai, skirti mažiau galimybių turinčiam jaunimui. Tai padeda sukurti partnerių pasitikėjimą ir bendro tikslo jausmą.

Įvairių požiūrių pripažinimas: sėkmingai partnerystei reikia, kad partneriai pripažintų ir vertintų įvairias perspektyvas ir patirtį, kurią kiekvienas partneris įneša į projektą. Tai gali reikšti atviro dialogo galimybių sudarymą ir mokymąsi iš skirtingų vienas kito perspektyvų. Kartais tokios skirtingos perspektyvos nėra patogios, tačiau būtina mėginti suprasti pagrindimą ir išlikti atviriems mėginti suprasti. 

Aiškūs susitarimai ir atskaitomybė: Svarbu sudaryti aiškius partnerių susitarimus dėl finansinės atsakomybės ir kitų svarbių klausimų. Tai gali padėti užtikrinti atskaitomybę ir skaidrumą viso projekto metu. Tai vienas pagrindinių pasitikėjimą kuriančių aspektų mobilumo projektuose, todėl aiškūs susitarimai ir jų laikymasis yra pagrindas. 

 

Seminaro metu dalyviai kūrė naujų projektų idėjas kombinuojant partnerių stiprybes, temas. Susitikimas atvėrė kelius į naujas partnerystes, todėl laukiame tęsinio!

Pagalba Ukrainai

Paremkite pagalbą Ukrainai skambindami ar siųsdami SMS numeriu 1485. Daugiau informacijos www.aukok.lt  Surinktos lėšos bus skiriamos: humanitarinei pagalbai; pirmajai psichosocialinei pagalbai;  pirmajai pagalbai teikti. Daugiau informacijos Jei turite laisvą butą, namą ar kambarį – užpildykite anketą ir suteikite būstą nuo karo siaubo bėgantiems ukrainiečiams. Daugiau informacijos  Jei turite teises ir automobilį karo pabėgėlių logistikai – užpildykite anketą ir […]

Savanorystės spalvos

„Metų savanorystės apdovanojimai buvo sukurti siekiant pastebėti, įvertinti, padėkoti ir pasidžiaugti žmonių kuriama bendruomeniška dvasia ir nuostabiomis iniciatyvomis. Šiemet natūraliai išsiskyrė žmonės ir iniciatyvos, telkiantys savanorius, įžvelgiantys poreikius ir juos atliepę suburdami savanoriškas pajėgas – tiek plėtojant kultūrą, tiek atlaikant krizes, kurių šiemet ištiko net dvi – pandemija ir pabėgėlių krizė“, – sakė viena iš […]