Savanorystės istorijos: pirmieji trys Ūlos mėnesiai Ispanijoje
Esu Ūla ir jau daugiau nei 3 mėnesius savanoriauju su Europos Solidarumo Korpuso (ESK) programa Alziroje, Ispanijoje. Mano savanorystė iš viso truks 9 mėnesius, todėl praėjus trečdaliui viso savanorystės laikotarpio jaučiu, jog dabar yra tinkamas metas apžvelgti tai, kas įvyko per pastaruosius mėnesius.
Savanorystė buvo sprendimas, kurį priėmiau, nes norėjau save išmušti iš komforto zonos ir pamatyti, kaip sugebėsiu išgyventi užsienyje. Dar besimokydama mokykloje pradėjau rimtai svarstyti apie studijas užsienyje, bet prieš tai norėjau tvirtai įsitikinti, jog sugebėsiu prisitaikyti prie svetimos aplinkos, kultūros ir žmonių. Gyvenimas ir savanoriavimas Ispanijoje man davė galimybę tai padaryti.
Į Ispaniją atvykau spalio mėn. pradžioje ir nuo pat atvykimo susipažinau su skirtingu kraštovaizdžiu ir kultūra. Pamačiau kalnus, jūrą, palmes bei patyriau visiškai kitokį klimatą. Jau antrąją savaitę kartu su kitais savanoriais stebėjome Día de la Comunidad Valenciana (liet. Valensijiečių bendruomenės diena) šventę ir kaip ispanai atvirai didžiuojasi savo tiek nacionaliniu, tiek regioniniu identitetu. Leisdama laiką su ispanais pastebėjau jų ekstravertiškumą, atsipalaidavimą ir (kai kuriais atvejais) skirtingus įpročius. Net ir dabar kartais atrodo keista, jog jie vakarienę valgo taip vėlai.
Adaptacinį laikotarpį užbaigė spalio pabaigoje vykę įvadiniai mokymai, kurie yra privalomi visiems ESK savanoriams. Į juos susirinko savanoriai iš viso Valensijos regiono, todėl gavau galimybę susipažinti su kitais savanoriais, jų istorijomis ir savanorystės projektais. Mane ypač nustebino tai, jog tų mokymų metu susipažinau su dviem merginomis iš Brazilijos ir Ekvadoro! Tai man buvo gyvas įrodymas, jog ESK programa duoda galimybę save realizuoti ir išbandyti žmonėms iš įvairiausių pasaulio kraštų.
Lapkritis buvo išskirtinis tuo, jog tai buvo turbūt pirmas lapkritis mano gyvenime, kai nejaučiau didelio liūdesio ar nuovargio dėl saulės trūkumo. Labai aiškiai prisimenu, kaip Lietuvoje lapkritis visada yra šaltas ir tamsus, bet Ispanijoje jis yra visiškai skirtingas. Daug daugiau saulės ir šilumos, kurie turi milžinišką įtaką tavo nuotaikai ir motyvacijai.
Iš lapkričio prisimenu ir vieną įvykį, kai mano savanorystės koordinatorius mane ir kitą savanorę pakvietė pakalbėti ispaniškai apie savanorystę ir gyvenimą Ispanijoje gyvai prieš panašiai 30-ies žmonių auditoriją. Turėjome 2-3 dienas tam pasiruošti ir viskas sėkmingai pavyko, bet tai buvo visiškas išlipimas iš komforto zonos. Tą patį mėnesį kartu pradėjau jausti, kad savanorystė įgavo daug greitesnį tempą ir pagaliau tvirtai suvokiau savo, kaip savanorės, paskirtį. Prieš tai dažnai pasitaikydavo, jog mane ir kitą savanorę, dirbančią kartu su manimi, prisimindavo vieną dieną, pamiršdavo kitą ir tai nuolatos kartodavosi. Nuo lapkričio vidurio jau reguliariai gauname užduotis, kurios atitinka mūsų abiejų stipriąsias sritis.
Tai ką aš ten veikiu? Darbuojuosi mane priėmusios organizacijos, IDEA Alzira, ofise ir esu ES projektų departamento dalis. Pagrinde mano užduotys yra susijusios su komunikacija ir viešinimu, todėl didelė dalis mano laiko yra paskirta grafiniam dizainui, tekstų redagavimui bei socialinių tinklų kuravimui. Tai yra sritis, kurioje jau prieš atvykdama į Ispaniją turėjau patirties, todėl džiaugiuosi, jog ji čia irgi praverčia. Savanorystėje mane džiugina ir tai, jog yra vietos ir mano idėjoms, todėl nuo lapkričio iki dabar užsiimu ESK savanorių, gyvenančių Alziroje, pristatymu ir tai darau per interviu formatą.
Gruodis buvo dar vienas įdomus mėnesis, nes jo pradžioje kartu su Valensijos universiteto studentais ir kitu aktyviu jaunimu išvykau į 2 dienų trukmės kelionę į pačiame Valensijos regiono pakraštyje esantį nedidelį Camporrobles miestelį. Šio miestelio gyventojai jau panašiai 3 m. protestuoja tam, jog būtų atkurtas tiesioginis susisiekimas traukiniu iki Valensijos. Man tai buvo dar vienas atvejis, kai nusprendžiau save išmušti iš komforto zonos. Buvo įdomu prisijungti prie vietinės bendruomenės protesto, susipažinti kaip seniau buvęs traukinys jungė skirtingus žmones bei atsidurti visiškai ispaniškoje aplinkoje. Taip! Per tas 2 dienas buvau vienintelė užsienietė visoje grupėje, bet net ir per kalbos barjerį man visa patirtis labai patiko.
Taip pat, gyvenant užsienyje Kalėdas ir Naujuosius Metus švęsti nėra lengva, bet šiuo atveju neleidau liūdesiui savęs nugalėti. Atradau pakankamai įdomų dalyką, jog per Kūčias galima išnaudoti laiką ir aplankyti galerijas ar muziejus. Galvojau, jog tai daro nedidelė dalis žmonių, bet mane šiek tiek nustebino, jog gruodžio 24 d. jų buvo visai nemažai. Ir taip, čia yra rekomendacija šį straipsnį skaitantiems žmonėms!
Šie 3 mėn. Ispanijoje mane stipriai paaugino kaip žmogų ir asmenybę. Turiu pripažinti, kad gyventi užsienyje nėra lengva ir net man kartais trūkdavo ir trūksta lietuvių kalbos, lietuviškumo punktualumo ir atsakingumo ar net normaliai užsidarančių langų. Vis dėlto, savanorystė man duoda galimybę kitaip pažiūrėti į save, savo aplinkinius, konfliktų sprendimą bei kultūrinius skirtumus. Aišku, dar liko 6 savanorystės mėnesiai, todėl bus įdomu ką jie man duos, ką dar išmoksiu, sutiksiu ar patirsiu.
