Savanorystės istorijos: Justės laikas Portugalijoje

Prieš žiemos šventes Justė baigė savo savanorystės misiją ir grįžo namo iš šiltos Portugalijos. Ką ji veikė, kaip jai sekėsi ir su kokiomis mintimis ji grįžo – kviečiame paskaityti! O taip pat Justė siunčia įkvepiančią žinutę tiems, kas dar svarsto ir dvejoja, ar ryžtis savanorystei: Beveik metai praleisti savanoriaujant Portugalijoje man buvo kupini naujų įspūdžių, davė galimybę pažinti kitą kultūrą, užmegzti ryšius su naujais žmonėmis. Nors teko susidurti ir su iššūkiais, kalbos barjeru, tačiau tikiu, kad ši patirtis yra neįkainojamas laikas pamatyti, kaip gyvena kiti žmonės, duoti sau laiko tyrinėti, atrasti naujus pomėgius ir geriau save pažinti. Galėčiau daugiau pasakoti apie savo patirtį, bet nuoširdžiai rekomenduoju išbandyti savanorystę patiems, ypač tiems žmonėms, kurie šiuo metu jaučiasi pasimetę, neapsisprendę ką norėtų veikti gyvenime ir svarsto apie galimybę išvykti savanoriauti. Galbūt tai bus geriausias sprendimas gyvenime! 

Kaip pati radai savanorystę ir apsisprendei iškeliauti? 

Savanorystę radau European Solidarity Corps puslapyje. Apie svetainę žinojau, nes jau seniau domėjausi šia galimybe savanoriauti ir buvau dalyvavusi „Socialinio veiksmo“ susitikime, kur buvo pristatyta apie savanoriavimo galimybes ir pristatytos kitų žmonių patirtys. Apsisprendžiau iškeliauti, nes jau seniai norėjau savanoriauti užsienyje, taip pat man tiko projekto sąlygos. Jaučiau, kad tai tinkamas laikas, nes norėjau pokyčių, pradėjo trūkti prasmės, iššūkių. Norėjosi išbandyti save darbe su vaikais, o šis projektas ir buvo susijęs su darbu su vaikais. Taip pat labai norėjosi išvykti ir pagyventi šalyje, kurioje niekada nesu buvusi, kur daug saulės ir šilumos, norėjosi šiek tiek padaryti pauzę, labiau įsiklausyti į save ir geriau suprasti, ko man iš tikrųjų norisi, kas man patinka, turėti daugiau laiko apgalvoti, ką noriu veikti ateityje.

Papasakok projektą, kuriame dalyvavai.

Mano projektas yra apie vaikų ir paauglių, kurie yra iš pažeidžiamos socialinės aplinkos atskirties mažinimą, įsitraukimo didinimą, naudojant neformalų ugdymą, organizuojant veiklas, rūpinantis jų užimtumu. Organizacija skatina jaunų žmonių tarptautinius mainus, dalyvauja mugėse, kur mes, savanoriai, taip pat turėjome galimybę papasakoti apie savo patirtį ir įkvėpti kitus išvykti savanoriauti su European Solidarity Corps programa.

Ką tu ten veikei?

Mano vaidmuo yra labiau pagalbinis: padėti mažesniems vaikams padaryti namų darbus, pasiimti vaikus iš mokyklos, būti su jais, prižiūrėti kol jie žaidžia, kartu su jais užsiimti veiklomis. Yra galimybė įgyvendinti savo idėjas su vaikais, prisidėti prie veiklų organizavimo, idėjų generavimo.

Portugalijoje praleidai beveik metus. Kas padėjo išgyventi kilusius sunkumus, namų ilgesį, kultūrinį šoką?

Išgyventi sunkumus, namų ilgesį ir kultūrinį šoką padėjo kiti savanoriai, kurie buvo tokioje pačioje situacijoje. Būdavo lengviau pasidalinant su kitais apie savo sunkumus, taip pat matant ir girdint, kad mūsų problemos labai panašios. Taip pat man padėjo savo minčių, jausmų išrašymas popieriuje. Padėjo užsiėmimas įvairia veikla laisvu nuo savanorystės laiku, neužsisėdėjimas, o laisvo laiko išnaudojimas susipažįstant su miesteliu bei aplinkinėm vietom.

Kokių įžvalgų ši patirtis davė apie kitus ir apie save pačią?

Gavau naujų įžvalgų apie vaikus, darbą su jais, kaip jiems svarbu rodyti dėmesį ir meilę, kad realiai tai yra tai ko jiems tereikia iš mūsų savanorių ir tai galima padaryti be kalbos. Kad svarbus iniciatyvumas, svarbu prie jų prieiti ir rodyti susidomėjimą ir tai gali padėti užmegzti ryšį. Pažinau skirtingų žmonių iš įvairių kultūrų, aplinkų. Įsitikinau, kaip svarbu būti pažeidžiamu ir atviru, kad tai turbūt geriausiai padeda užmegzti ryšį su kitais žmonėmis, suartėti. Taip pat atradau, kaip skiriasi darbas kitoje kultūroje, kaip svarbu yra kalbėtis apie iškilusias problemas.

Apie save supratau, kad esu patikima, kad gana lengvai pelnau žmonių pasitikėjimą, kad galiu užmegzti ryšį su vaikais, net ir esant kalbos barjerui. Tai leido suprasti, kad norėčiau dirbti su vaikais, jiems padėti ir toliau. Taip pat supratau, kad ateityje norėčiau dirbti su NGO organizacijomis, kad man patinka prasminga veikla. Supratau, kad reikalui esant galiu pastovėti už save, pasitvirtinau sau, koks man svarbus yra teisingumo jausmas, sąžiningumas.

Ar būtum norėjusi ką nors projekte pakeisti?

Būčiau norėjosi anksčiau pradėti kalbėti apie iškilusius sunkumus, problemas su atsakingais darbuotojais. Daugiau nieko nebūčiau norėjusi pakeisti.

Kaip įgyta patirtis tau pasitarnaus ateity?

Manau, kad įgyta patirtis padės išbūti neapibrėžtose situacijose, nes savanoriaudama susidūriau su daug neapibrėžtumo, pradžioje buvo sunku atrasti savo vietą, susigaudyti, kaip galiu padėti, kaip turėčiau elgtis. Taip pat padės dirbant su vaikais, nes atėjo įžvalgų apie darbą su jais, dirbant komandoje, nes turėjau progų dirbti komandoje ir suprasti, kas yra svarbu. Taip pat patirtis padės spręsti problemas, kylant nesutarimams.