Savanorystės istorijos: Karolis ir jo pasaulio pažinimas savanorystėje
Savanoris keliautojas Karolis, neseniai baigė trumpalaikę Europos Solidarumo Korpuso programos savanorystę Prancūzijoje, o kitąmet leisis ir į ilgalaikį projektą Islandijoje. „Visose kelionėse ieškau kur savanoriaut, nes keliaut savanoriaujant yra visiškai kitokia patirtis, nei tiesiog keliaut atostogoms„, dalinasi Karolis.
Papasakok apie save ir kaip atradai keliones.
Nuo paauglystes išsikrausčiau gyventi į Angliją, gyvenau 8 metus Londone, ir supratau, kad miesto gyvenimas man nebetarnauja, pradėjau jaustis ten įstrigęs, tai sugalvojau lėkti lauk iš ten, ir 2018 metais prasidėjo mano kelionės. Išsikrausčiau į Škotijos kalnus, susiradau darbelį virtuvėj mažam miestely, ir pradėjau taupyti kelionėms po pasaulį. Gyvenant tame miestely apsuptam kalnų ir jūros labai atsigavau ir supratau, kad tokios vietos man iš tikrųjų labiausiai tinka. Per šitą kelionių laikotarpį dažniausiai grįžtu ten apie 2-6 mėnesius, susitaupau, tada grįžtu namo į Lietuvą aplankyti šeimos, kartais pasilieku ilgiau padėti seneliams su ūkiu. Tada sugalvoju sau kažkokią kelionės idėją, nusiperku bilietą į vieną pusę ir lekiu keliaut/savanoriaut.
Kaip atrodė tavo veiklos Prancūzijoje, Initiative et Développement Citoyen organizacijoje?
Veikla čia labai idomi. Mokinomės auginti grybus, filmavom mini domumentinius, praktikavom ekologišką gyvenimo būdą, taip pat kiekvieną savaitę važiavom į vietinį turgelį, kuris gal labiau primena savaitinį festivalį, kuriame savo receptu kepam tuos grybus ir labai sėkmingai juos pardavinėjom. Tikrai labai įdomi patirtis, daug įspūdžių, labai gražu. Savaitgaliais žygiavom sau po kalnus, maudėmės karštuose upeliuose. Pasaka.
Kuo savanorystė praturtina keliautojišką gyvenimo būdą?
Visose kelionėse ieškau, kur savanoriaut, nes keliaut savanoriaujant yra visiškai kitokia patirtis, nei tiesiog keliaut atostogoms. Savanoriai užsienyje gyvena tarp vietinių, apsupti kitokios kultūros, priverčia matyt gyvenimą iš jų perspektyvos ir tai turi labai daug naudos. Kartais atsiduriu projekte, kur žmonės turi labai nedaug, bet yra labai laimingi, tai gyvenant tarp jų, pamatai, kas iš tikrųjų atneša tą laimę, ir tai nėra karštas dušas ar patogi lova, o vakarienė kartu su visais aplink stalą, gyvūnų maitinimas, laužas po žvaigždėm, darbas dėl kažkokio gero tikslo kartu su kitais savanoriais ar vietiniais, ir visokie smulkūs paprasti dalykėliai. Naujos patirtys taip pat suteikia mums daugiau pasitikėjimo savim ir padeda atrasti kas mums iš tikrųjų labai patinka. Taip savanoriaujant supratau, kad labai noriu pradėti savo projektą. Idealiausiai – mano senelių ūkyje, priimti savanorius is skirtingų šalių ir dalintis kultūra, sukurti kažką paprasto ir įdomaus, gyventi su gamta. Taigi daugiausia projektų, kuriuose dalyvauju, yra susiję su ekologišku gyvenimo būdu, su ūkiu, permakultūros principais. Dabar Italijoj mokinuos apie statybą ir namo restauravimą. Prancūzijoje norėjau patirti gyvenimą savanorių kolektyve palei ESK programa, nes daugiausia savanorysčių rasdavau per Workaway platforma. Taip pat labai sudomino grybų auginimas is kavos tirščių atliekų. Tai yra nuostabus būdas auginti savo maistą, panaudojant tirščius, kuriuos po to galima panaudoti kompostui. Nepanaudoti tirščiai taip pat išmeta metano dujų, kurios skatina klimato kaitą. Savanoriavau su besikeičiančia savanorių komanda is įvairių šalių, tai mokiaus ne tik apie prancūzų kultūrą ir maistą. Buvo labai smagu. Žinoma, gyvenant bendruomenėj yra ir šiokių tokių sunkumų, reikia daug komunikuoti, kad visi darbai būtų atlikti, išlenda visokiausios problemos, bet iš visų išspręstų problemų mes visi tobulėjam, tai tikrai verta patirtis.
Ar būna sunku susitaikyti su namų ilgesiu, kultūriniu šoku?
Kalbant apie namu ilgesį, man tai nėra didelė problema. Man užtenka aplankyti savo šeimą, pabūti kelias savaites kartu ir vėl keliauti. Dabar grįžtu į Lietuvą po 2 kartus per metus ir pilnai užtenka. Dėl kultūros šoko, kuo daugiau keliauji, tuo mažiau jis jaučiasi. Europoje kultūra daugiau mažiau panaši, palyginus su Azija ar Afrika, tad tikrai dėl to siūlau nesibaimint. Kartais, žinoma, atsiras šiokių tokių sunkumų, bet su atvira komunikacija tokios problemos tikrai nesunkiai išsprendžiamos. Keliaujant svarbiausia būti atviram pasikeitimams ir tikrai nebus sunku.
Pasidalink įsimintiniausia savanorystės istorija.
Įsimintiniausia savanorytės istorija turbūt bus is Nepalo, savanoriaujant ekologiškam kolektyve džiunglėse, auginant ryžius, lankant vietinę mokyklą ir bendraujant su vaikais angliškai. Viskas nuo A iki Z apie gyvenimą toje vietoje buvo kitaip. Gyvenom labai paprastose trobelėse, vietiniai visada mus kalbindavo, siūlydavo ateiti pas juos, vaišindavo visokiausiais skanumynais, nors patys daug neturėjo, bet buvo labai laimingi. Mums tekdavo valgyti ryžius su daržovėm 3 kartus per dieną. Darbas su ryžiais buvo rankomis, o ne su traktorium, mėtydavomės iš purvo, eidavom maudytis į upę, kurioje vandens ateina atsigerti tigrai, raganosiai ir plaukiodavo krokodilai. Ten praleidau 6 savaites. Buvo labai sunku palikti tą vietą.
